Gatvė

.

Ėjo kai visada nuleidęs galva. Žiūrėjo į žemę ir apie kažką galvojo.

Lunaria pamatė kažką einant. Ji pabandė pasislėpti už medžio, bet jos baltų sparnų nebuvo galima nepastebėti.

Pažvelgė į sparnus ir prisimerkė. Kai visada nešiojosi du peiliukus todėl greit pradėjo bėgti link Lunarijos.

Lunaria pamatė Rendį. Spiegdama ji nulėkė gatve. Kiek pabėgusi sustojo.
- OOo... Rendi. Vėl bėdos ieškai ,- nusišypsojo labai nuoširdžia šypsena.

Išsitraukė pirmąjį peili ir atlenkęs metė į Luna.

Lunaria lengvai išsisuko nuo peilio.
- Ei... galima ir ramiai pasikalbėti ,- šyptelėjo mergina. Staiga jos rankoje atsirado varveklis.
- Noli valveklio? - išsišiepė ji sviedė varveklį į vaikiną.

Nutrenkė varvekli ranka kažkur į šoną. Išsitraukė antrą peili ir pribėgęs smeigė į Luna.

Tylėdamas perbraukė ranka skruostą ir pasižiūrėjo į ranką. Pribėgo ir dar karta smeigė į ją.

Lunaria išsisuko nuo atakos. Jos rankoje atsiradęs varveklis sustojo ties Rendžio kaklu. Lunaria švelniu žvilgsniu žiūrėjo jam į akis.

Sugriebė jos ranką, o paleidęs peili sulaužė varvekli.

Lunaria pasitraukė nuo Rendžio. Rankoje atsirado dar vienas varveklis.
- Ko Tu nori? - švelniu balsu paklausė ji.

- Tavęs... Negyvos...- Pasakęs pasikėlė savo peili.

Lunaria tik gūžtelėjo pečiais.
- Kam aš Tau? - klausiamai žvilgtelėjo į vaikiną.

- Vienas iš jūsų užmušė mano tėvus... Dabar aš jus visus išžudysiu.- Pasakė ir pribėgęs smeigė į ją peili.

- Kvanka, tai tikrai nebuvau aš ,- tyliai tarė mergina ir grakščiai išsisuko.
- Nenoriu Tavęs sužeisti. Iš vis nieko blogo tau nenoriu. Bet jei kelsi man pavojų, aš ginsiuosi ,- įspėjo mergina.

- Man nesvarbu kuris... Man jūs visi vienodi.- Pasakė ir metė iš peilio. Taikėsi į galvą.

- Esi visiškai bukas. Visi demonai skirtingi. Dabar turiu teisę justi neapykantą Tau. Juk žudai mano rasės atstovus ,- kalbėjo mergina. Peilis kliudė plaukų sruogą. Ši lėtai nukrito ant žemės. Lunaria pakėlė akis į vaikiną. Rankose atsirado po didelį varveklį. Rankose sukiodama savo ginklus Lunaria lėtai artėjo link Rendžio.

Pažvelgė į sparnus ir Lunai priėjus lengvai atėmė iš jos varveklius. Nubėgo toliau nuo jos.

Lunaria atsisuko į vaikiną. Rankose atsirado nauji varvekliai. Lunaria tiesiog stovėjo ir žiūrėjo vaikinui į akis.

Paleido varvekli tiesiai į jos antkaklį (Kiek supratau tai ji turėtų jį turėti).

Varveklis pataikė Lunariai į antakį tačiau ji net nekrūptelėjo. Šyptelėjusi ji paleido į Rendį kelis varveklius. Tada greitai atsirado šalia jo ir suleido savo ilgus, baltus nagus jam į nugarą.

Visų varveklių išvengė ir laiku atsisukęs į Luna, išvengė nagų.- Tave prijaukino.... Tik nesakyk kad tu dabar šuniukas.- Pradėjo raitytis iš juoko.